Žiemą slydimas ar prastova dažniausiai prasideda ne nuo „blogos sėkmės“, o nuo kelių pasikartojančių klaidų: per didelio pasitikėjimo sukibimu, neteisingo greičio, prastos padangų būklės, netinkamo atstumo ir vėluojančios reakcijos į sąlygas. Blogiausia dalis – kad daug kas atrodo smulkmena: „čia tik drėgna“, „čia tik plonas sniegas“, „čia tik trumpas privažiavimas“. Bet žiemą būtent tokios smulkmenos tampa avariniu stabdymu, slydimu arba sustojimu, iš kurio neišvažiuoji be pagalbos.
Toliau – dažniausios klaidos ir kaip jos realiai virsta problemomis. Pateikiu praktiškai, be nukrypimų į „bendrą saugumą“, nes žiemos klaidos yra labai konkrečios.
1) Per didelis greitis „nes kelias atrodo normalus“
Pirmas žiemos spąstas – vizualus apgaulingumas. Kelias gali atrodyti švarus, bet būti padengtas plikledžiu, suspaustu sniegu arba „juodu ledu“ (plona, beveik nematoma ledo plėvele). Tokiose sąlygose sukibimas dingsta staiga, o stabdymo kelias pailgėja kelis kartus.
Problema ta, kad vairuotojas greitį dažnai koreguoja pagal vaizdą, o ne pagal fizikos realybę. Žiemą greitis turi būti „su atsarga“, o ne „kol dar laikosi“.
2) Staigūs veiksmai: aštrus stabdymas, agresyvus akseleravimas ir staigus vairavimas
Žiemą slydimas dažniausiai įvyksta ne todėl, kad padangos „blogos“, o todėl, kad sukibimas išnaudojamas vienu momentu per daug. Staigus stabdymas, staigus vairavimas ar staigus gazo davimas gali nutraukti sukibimą, ypač posūkyje arba ant kalnelio.
Svarbus principas paprastas: jei kelias slidus, viskas turi būti daroma lėčiau ir tolygiau. Tolygi jėga padangai yra draugas, staigi jėga – priešas.
3) Netinkamas atstumas ir „prispaustas“ važiavimas
Žiemą saugus atstumas turi būti didesnis nei vasarą, nes:
- stabdymo kelias ilgesnis,
- reakcijos laikas dažnai didesnis (tamsa, sniegas, šlapdriba),
- stabdant gali įsijungti ABS ir sunkvežimis pradės „stumti“ tiesiai.
Važiavimas „ant buferio“ žiemą yra receptas arba į avarinį stabdymą, arba į prastovą. Net jei pats valdai, tu priklausai nuo to, ką padarys kitas vairuotojas.
4) Per mažas dėmesys padangoms ir slėgiui
Čia yra viena didžiausių praktinių klaidų. Žiemą padangos, slėgis ir protektorius yra tavo sukibimo pagrindas. Padangos su per mažu protektoriumi, netinkamu raštu ar neteisingu slėgiu praranda efektyvumą būtent tada, kai jo labiausiai reikia.
Žieminės sunkvežimių padangos turi būti vertinamos ne „ar dar važiuoja“, o „ar dar saugiai laiko“. Per mažas slėgis didina deformaciją ir perkaitimą, bet kartu dažnai blogina valdymą ir didina riziką, kad dvigubuose ratuose viena padanga dirbs už dvi. Per didelis slėgis mažina kontaktinį plotą ir gali bloginti sukibimą ant slidžios dangos.
5) Netinkamas pasiruošimas įkalnėms ir nusileidimams
Slydimas žiemą dažnai įvyksta ne tiesioje, o ten, kur keliui reikia daugiau jėgos: įkalnėse ir nusileidimuose.
Dažnos klaidos:
- į įkalnę įvažiuojama per lėtai, tada prarandama trauka ir sustojama;
- į įkalnę įvažiuojama per agresyviai, ratai prasisuka ir „išpoliruoja“ ledą;
- nusileidime per vėlai sumažinamas greitis, tada tenka stabdyti ant slidžios dangos.
Teisinga logika: įkalnei pasiruoši prieš ją, o ne ant jos. Greitį ir pavarą susitvarkai iš anksto, kad viduryje nereikėtų daryti staigių veiksmų.
6) Retarderio ir variklinio stabdymo naudojimas be supratimo
Retarderis ir variklinis stabdymas žiemą yra puikūs įrankiai, bet jei naudoji per agresyviai, ypač ant slidžios dangos, gali išprovokuoti slydimą. Tai ypač aktualu, kai kelias nevienodas: vienoje vietoje sukibimas geras, po 50 metrų – ledas.
Taisyklė paprasta: jei yra abejonių dėl sukibimo, stabdymą reikia paskirstyti tolygiai ir vengti staigių „jėgos šuolių“.
7) Nepastebimi „smulkūs“ gedimai, kurie žiemą tampa kritiniai
Žiemą smulkūs gedimai greitai virsta prastova:
- silpni akumuliatoriai ir prasti kontaktai – neužsivesi ryte;
- užsikimšę kuro filtrai ar netinkami degalai – variklis trūkinės arba sustos;
- oro sistemos nesandarumas – lėtai kils slėgis, gali nejudėti;
- prastos valytuvų gumelės ir apšvietimas – mažėja matomumas, didėja klaidų tikimybė.
Žiemą tolerancija smulkmenoms mažesnė. Tai, kas vasarą „dar laikė“, žiemą gali tapti „nebe“.
Kaip sumažinti slydimo ir prastovos riziką be didelių investicijų
Esminis dalykas – disciplina: greitis, atstumas, tolygūs veiksmai ir padangų būklė. Čia nėra vieno stebuklo, bet yra keli dalykai, kurie duoda didžiausią naudą.
Prieš punktus – paprastas principas: jei nori stabilumo žiemą, pasiruošimas turi būti anksčiau nei pirma pūga.
Kas realiai padeda:
- pasitikrinti padangų protektorių ir slėgį reguliariai, ne „kai prisimenu“;
- planuoti maršrutą ir laiką su atsarga (žiemą vėlavimas pigiau nei slydimas);
- įkalnėms pasiruošti iš anksto (greitis, pavara, tolygus važiavimas);
- laikyti didesnį atstumą ir vengti staigių manevrų;
- stebėti ankstyvus technikos signalus (oro slėgis, užvedimas, kuro darbas).
Po šito sąrašo išvada tokia: dauguma žiemos incidentų kyla ne dėl „neįmanomų sąlygų“, o dėl to, kad žmonės dar važiuoja vasaros įpročiais. Žiemą laimi tie, kurie važiuoja nuobodžiai – lėčiau, tolygiau ir su atsarga.